Kas yra džiovinti? džiovìnti (-ýti), -ìna, -ìno 1. SD1116, SD234,357, R, J caus. džiūti 1: Džiovinù šieną Kv. Linus bei salyklą džiovìnti K. O rudeny, būdavo, eina į pirtį linų džiovyt BsPIV16. Kur tą skūrą mes džiovysim? Nm. Apyneli žaliasis, pūroneli gražiasis, tave žalią džiovino, muni jauną džiugino D15. Duoną kept ar ką džiovýt į kakalį kiša K.Donel. Kaip galėtumėm be ugnies grūdus džiovinti? S.Dauk. Tie linai buvo aukštai džiovìnamys Krg. Netoli javų džiovìnamos krosnės pakasė [pinigus] Sd. Maišas kazlėkų buvo džiovintų, kirbinės vyžų, žiemai pripintų O. Katras prinokęs [obuolys], skanesnis i džiovýtas Erž. Džiovintos kriaušės N. Džiovìnamasai (sausinamasis) popierius BŽ37. | Šiandie labai džiovìna (sausas, kaitrus oras), iš rugių tik eina šalima Jnšk. | prk.: Pusbonkutę džioviname silke užkandžiaudami rš. ^ Ne laikas šienas džiovint, kada ima lyt Lp. Neperbridęs per upelį, nedžiovink pančekų J.Jabl. Iš kur tau to ir miego imas, kiba vasarai džiovinì Alv. 2. caus. džiūti 3: Rūpesčiai žmogų džiovìna Gs. | refl.: Valgyk kiek nori, kam tau džiovìntis? Ėr. Kam te[n] jaunam reikia džiovìntis? Jnšk. Daug yr jų, kurie džiovinas, pasninkauja Sut1. 3. intr. troškinti: Privalgiau sūriai, tai gert kad džiovìna! Mžš. 4. tr. SD393 rūkyti (mėsą): Mėsą dūmuose džiovinti N. Mėsa džiovyta R102. ◊ gálvą (smẽgenis) džiovìnti 1. kelti rūpestį, kvaršinti galvą, varginti: Kap man džiovina galvą tos skolos! Lp. 2. rūpintis, galvoti, vargti: Tai da vis džiovinì gálvą, pagulėtum kiek nors Btg. Daugis žmonių džiovina savo smegenis Tat. muĩlą džiovìnti tinginiauti, dykinėti: Vaikščioja apie kampus ir džiovìna muĩlą Pns. šìrdį džiovìnti kelti, žadinti ilgesį: O svajonės tos širdį džiovino V.Krėv. \ džiovinti; apdžiovinti; įdžiovinti; išdžiovinti; nudžiovinti; padžiovinti; perdžiovinti; pradžiovinti; pridžiovinti; sudžiovinti; uždžiovinti
džiovinti junginiai
- (iš)deginti, (iš)džiovinti, (iš)džiovinti