Kas yra glostyti? glóstyti, -o, -ė tr. K, J, Š; SD59, R, M 1. braukyti ranka, lyginti, liesti: Motina glostė gyvulį P.Cvir. Glosto ranka krūtinę, lyg nuo to jam lengvėtų P.Cvir. Šuniukas, kiek palojęs, pavizgina uodega ir taip prie mūsų gerinasi, jog duodasi glostomas P.Cvir. Tėvas ją ramina, glosto petelius S.Nėr. Senis barzdą glósto Ggr. Petį glósto, prašo, kad dovenočio Dr. Už veidelio glósčiau (d.) Ūd. Kad močiutė šukavo, glostė mano kaseles JD566. Senai motinėlei patalėlį klosčiau, patalėlį klosčiau, galvužėlę glosčiau RD25. | prk.: Malonus vakarių vėjelis glostė plaukus ir veidą J.Bil. Vėjas plaukelius jai glosto, saulė ašaras nušluosto S.Nėr. Vakariai vėjai berželį purto, rytų vėjužiai glosto L.Gir. Glosto vėjas vėliavų šilką rš. Ir mėnulis žemę glosto sidabriniais spinduliais S.Nėr. Ir ji savo delnu glosto martelę saulutę P.Cvir. ^ Juo katiną glóstai, juo ans uodegą kela Kin. Beglóstoma katė ima šiauštis Pšl. Su viena ranka glósto, su antra peša VP43. | refl. tr., intr.: Tautrimienė glostosi liemenį I.Simon. Kiekviename žingsny jie glamonėjasi, glostosi P.Cvir. Žaliu vynu galvą glósčiausi JD378. Jam kad būtų viskas gatava, tai jis tik glóstosi ir glóstosi apie save (tvarkosi) Plv. 2. prk. malonėti, pataikauti, girti: Tol geras, pakol glóstai An. Arklį glósto, kol tik pažaboja Slk. Glóstomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Glostė žodeliais, kandžiojo darbeliais flk. Ir teisme vagių neglosto Užp. Ir todėl saulė glostė ir guodė kartu, saulė ta, kuri teka kasdien iš rytų rš. Šeimynos žvilgsniai glostė riebų maišą T.Tilv. ◊ ãkį glóstyti žavėti: Aplinkui žilvičių ir liepų žalumas glosto akį rš. Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės P.Cvir. Akį maloniai glostė vaizdūs kalneliai A.Vencl. šìrdį glóstyti teikti malonumą: Kembrio pagyrimai širdį jam glostė Žem. Ką tik jauti, vis ramu – šìrdį glósto, griaudžia A.Baran. \ glostyti; apglostyti; atglostyti; išglostyti; nuglostyti; paglostyti; priglostyti; suglostyti; užglostyti
glostyti junginiai
- (pa)glostyti