kentėti reikšmė

Kas yra kentėti? kentė́ti, keñčia (-ė́ja), -ė́jo 1. tr., intr. SD29, R, K kęsti, jausti skausmą, nemalonumą: Ką aš čia kenčiù tame dvare! J. Kenčia kaltas, kenčia nekaltas Žem. Visiems kartu lengviau kentė́ti BŽ215. Geri žmonės kenčia už kitus, o negeri už save Rm. Kur lengva mylėti, ten nereikia kentėti Sim. Aš kenčiu sopulį Trak. Šuva, gaidys ir užkurys tai jau turi kentėt Skdt. Darbą turėsi – bado nekentėsi Sd, Skd. Vai, tu, rugeli, tu, žiemkentėli, vai, tu kentėjai šaltą žiemelę (d.) Prn. Kam tankiai lankei mane, bernužėli? Aš kalbužes kentėjau JV174. Diduomenė, viso pertekusi, nebnorėjo vargų bekentėti S.Dauk. Ir poniškas ligas kentė́t neprivalom K.Donel. Yra daug keñtančių Ėr. Kentančiasis pakenta, laukiančiasis palauka VP25. Kenčiu ažu nuodėmę SD86. Su natūra kenčiančia DP48. Norėjo būt žmogumi kentenčiuoju DP47. Šitie tau, kentėsiant mūkas, garbę didę darė Mž162. Keñčia kai lapė po akėčiom (labai kenčia) Rmš. 2. intr. turėti kantrybės laukti; labai norint ko susilaikyti nedarius: Nors smirda, bet kenčia LTR(Pnd). Daba tik kentė́k kai pelė po šluota Srd. | Keñtęs nepakentęs išjojo ir Joniukas BM90. 3. su neiginiu tr. nekęsti, nemėgti ko: Gailėjaus nabago, nekentėjau didžturčio A1885,15. Savo motinėlę jie (našlaičiai) minės, o tave jaunos nekentės Glv. Ko atjojai, bernužėli, visų nekentėtas? LTR(Lš). \ kentėti; apkentėti; atkentėti; iškentėti; nukentėti; pakentėti; perkentėti; prakentėti; prikentėti; sukentėti; užkentėti

kentėti sinonimai