Kas yra mina? 1 ×minà (vok. dial. mÎne, plg. l. mina) sf. (2, 4) 1. Šl, Ktk, Ms, Grdm, Vl, Mrk veido išraiška: Aš matau po jos visos minõs, kad ana ten palinko J. Tokios jau ji minõs, vis susraukus Skp. Aš jau an minõs pažinau, kad nebegerai Dbk. Liūdna minà – liūdna širdis, linksma minà – linksma širdis Slk. Kokis gyvenimas, tokia ir minà Prng. 2. Š. Sb būdas; nuotaika: Jonukas buvo labai geros minõs Lp. Jau aš jo mìną seniai žinau Trgn.
2 minà sf. 1. M žr. 2 minė 1. 2. žr. 2 minė 4: Minàs minti Pš. ◊ turė́ti minojè galvoti apie ką: Tuomi ale aš nei vieną iš pažįstamųjų neturu minoj ir minau tenemislija kas, kad aš iš keršto tai esmi rašęs Kel1881,89.
3 minà sf. (2) DŽ 1. tam tikras sprogstamasis užtaisas, kasamas į žemę, leidžiamas į vandenį ir pan. 2. minosvaidžio sviedinys: Į pionierius pasipylė minos ir kulkos rš.
4 mina sf. BzBkXXVIII104 pamina, pakopa.
5 miná J.Jabl = minau.
mina junginiai
- sausumos (priešpėstinė) mina
- Mina (entomologija)