seilėti reikšmė

Kas yra seilėti? seilė́ti, -ė́ja [seĩli, séili LD343(Klt)], -ė́jo, séilėti, -ėja, -ėjo Kv, Sml, Kp, J.Jabl, DŽ; SD341, Q493, R, MŽ217, Sut, K, LL228 1. intr. nesulaikyti gausiai išsiskiriančių seilių: Karvė seilė́ja, negali ėst Ndz. Ta telyčia seilė́ja, voliojasi Pc. Karvė serga, baisiausiai seĩli Mrj. Galvijai seĩli – gert nori Dkš. Nuo seradėlių arklys seĩli Lp. Gal kirmėlė inkirto, kad avelė seĩli?! Ds. Vaikai seĩli Lp. Seilė́jau tris dienas, nieko nevalgiau Alk. Seilėja kai kiaulė N, Pn. | refl. Sut, LL228: Vaikas nebevalgo, tik seilė́jasi DŽ1. Gyvuliai, sergantys ryklės uždegimu, laiko kaklą ištiesę, sunkiai ryja, seilėjasi rš. O jis seilėjasi ir griežia dantimis, o džiūsta GNMr9,18. 2. tr. seilėmis šlapinti, vilgyti: Siūlą seilė́ti DŽ1. Seilė́ju seilė́ju verpdama i praverpiu pirštą Klt. 3. tr. DŽ1 menk. bučiuoti. | refl.: Tai kam tu tikęs po velnių! – pyko Stripaitis. – Su bobomis seilėtis? Eiles kalti? V.Myk-Put. 4. intr. plonai verpti: Tu šitaip neseilė́k, ba labai jie (siūlai) trūksta Km. 5. intr., tr. menk. niekus kalbėti: Jau tu geriau mum neseilė́tum, mes geriau až taũ žinom Dglš. | refl.: Kad séilėjasi, kad séilėjasi, mano, kad aš ir patikėsiu! Up. 6. refl. menk. nenoromis gerti ar valgyti: Gerk, gerk, ko čia seilė́jies! Slm. 7. refl. tįsti, drykti: Būtų gera linai brukt, kad nesiseilėtų An. \ seilėti; apseilėti; atsiseilėti; įseilėti; išseilėti; nuseilėti; paseilėti; priseilėti; suseilėti

seilėti sinonimai