skūra reikšmė

Kas yra skūra? ×skūrà (brus. cкypa) sf. (4) NdŽ, Sb, Kp, (2) NdŽ, Plt; L 1. N, M, KŽ, Šll, Slv viršutinis kūno sluoksnis, oda: Gyvolis skū̃rą prasiplėšia, o žmogus odą Plšk. Nuo drėgnasties, nuo šlapumo skūrà tešmeniui nueina, sopa karvei Klt. Kaip surėžė su savo botarainiu, devynios pampos paliekta ant skūrõs J. Visą skū̃rą nu piršto nulupo, meisa matyties Varn. Net in liežiuvio skūrà lupas, kai karčios žolės Dgč. Ta žmogaus skūrà yr baiminga šalčiuo Slnt. Išsmuko iš marškinių ir stovi tiktai skūrõj (nuogas) Str. Kad aš tau duosiu, ta ir skūrà tratės! Sd. Diedo kieta skūra, nė vilkas nepjauna JV797. | Ir ta lašinių skūrùkė gerai (gera valgyti) Mrj. In tvinkstančią koją dedu lašinio skūrẽlę – minkština Klt. | prk.: Anys drebėjo ažu savo skū̃rą (bijojo nukentėti, įkliūti) BM46(An). Man tik šerkšnas perėj[o] per skū̃rą (išsigandau) Plš. ^ Svetima skūra neskauda rėžyti Q666. Savi marškiniai arčiau skūrõs Jnš. Kaip erkė po skūra (labai įkyriai) lenda An. Ant senos skūros senas botagas KrvP(Rdd). Nuo skūrõs in tvoros (nešvarų drabužį tuoj skalbia, kad turėtų kuo apsivilkti) Ut. O tu, vilko skū̃ra, kur eini? Sb. Pažink, skū̃ra, degutą! Pkr. Tai sudžiuvęs gražiai: tik skūrà, rūra i guzdikas! Škn. Atpūruoja pūrutis su devyniom skūrutėm; kas į jį pažiūri, tas gailiai verkia (svogūnas) Lš. 2. Q67, R137, MŽ181, N, K, Rtr, KŽ, Als, Všv, Klk, Grž, Mšk, Žg, Grš, Rš, Č, Lš, Aps tik nulupta ar ir išdirbta gyvulio oda, kailis: O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau, kad jau vos žinojau, kur skūràs pakabyti K.Donel. Skūrà jaučio mintinė, o kailis dirbtinis, iškaištas J. Kiaunos nedidelė skūrẽlė, ale graži Rdš. Skūrelė knygoms įdirbama Q382. Skūrelė rašoma (pergamentas) CII200. Skū̃rą atadavė darban (išdirbti) Dglš. Padarė būbną iš vilko skūrõs Klt. Kiaulės skūrõs naginės negeros, [v]andinį leida Vkš. [Kadokių] papadės medinės, o viršus skūrõm pamuštas Antr. Apsivilksiu skūra lapės, susjuosiu diržu kanapės, tai puikus būsiu LTR(Lp). Nuėmė skūrẽlę, nudirliojo JV536. Iš tavo skūrelės būt kerdžiui šiūbaitė KlvD157. Avių skūrose ir ožių skūrose vaikščiojo Ch1PvŽ11,37. ^ Muno vargų nė į jaučio skū̃rą nesurašysi Kv. Bepig rėžt iš svetimos skūros MŽ. Meška girio[je], o jau skūrą raižo S.Dauk. Neklausai manęs, tai šuns skūros barškančios paklausysi (gailėsies neklausęs) Kt. Nuo vieno veršio tris skūras nori nulupt LTR(Grv). Nuo vienos kumelės dvie skūrų̃ nenorėk lupt An. Meškos skūra terpu šakų pakarta (durys) Slk. 3. K, KŽ medžio luobas, žievė: Nuplėšia liepų skūràs i nupina [vyženas] Grd. Nuo viršūnės lig žemei kaip duota [perkūno] – nuplėšta skūrà pušies Ob. Prisplėšiau skūrų̃ šermukšnio, nuo vidurių gerai Klt. Aš jį balnosiu liepos skūrele LTR(Lp). 4. scom. LKAI147(Brs, Gd, Trš, Klm, Grz, Dt, Ml, Gdr, Drs, Šn, Ig, Graž, Br, Rdm, Mrp, Bd, Srj, Prl, Kls) menk. netikęs, liesas arklys: No, lupynos! No, skūros! K.Bor. Sodžiuje šiaip taip gauna tokius skūras arklius ir vakare parvažiuoja namo LTR(Škn). Už tą skūrą nieko negausi Kt. Nemainyk arkliais – nusimainysi į skūrą LTR(Pp). 5. scom. Lš, Dg menk. šykštuolis: Pas tą skū̃rą gali neit: vis tiek nieko neduos Vs. Tokis jau skūrà, kad ir sau suvalgyt gaili Dsm. Tai pasiutus skūrà! Pkr. O tai skū̃ra! Iš jo ir akmenio galvai prasmušt negausi! Vrn. ◊ į skū̃rą dúoti Sd, Žg mušti. į skū̃rą nepareĩti 1. būti labai nutukusiam: Ana skūrõn nebepareĩna Ds. 2. Ds didžiuotis, pūstis. į skū̃rą gáuti Lnkv būti primuštam: Nezurnyk, o gáusi į skū̃rą! Pln. Gáusi skūrõn! Ob. į skū̃rą įpìlti primušti: O tau reikia gerai inpìlt skūrõn, kad daugiau nemeluotum Slk. į šùnio skū̃rą įlį̃sti būti nuolat vainojamam, ujamam: Inlindaũ in šùnio skū̃rą ir kenčiu [ujimą] kap šunelis Kpč. iš skūrõs griū́ti nerimauti, nesitverti: Kap pasukė bizgėlė par arklį, tai prosta iš skūrõs griū̃va (labai muistosi) LKKXIII122(Grv). skū̃rą dìrbti mušti: Ko eini už mušeikos! Tau skūra y[ra] nedirbtà, nori, ka dir̃btum Trk. skū̃rą išdìrbti (išpìlti; BsPIII243, iškapóti, išmùšti, išskùsti Ml, apvelė́ti) primušti: Tėvas būt skū̃rą išdirbęs Rš. Kap pasgausiu, tai apvelė́siu tau skū̃rą GrvT12. Ką aš neverksiu, kad man žmogus skū̃rą ìšmušė! LB173. Vyras skū̃rą iškapójo JD856. skū̃rą padžiáuti ant tvorõs mirti: Vai tu padžiáusi skū̃rą ant tvorõs, jei nevalgysi Mrj. skū̃rą lùpti (nulùpti) 1. mušti, primušti: Vienas vaikas prasikalsta, o visiem duoda – tėvas lùpa visiem skū̃rą Rud. Neklausysi – skū̃rą nulupsiù! Rtn. 2. skriausti, engti: Tas bjaurybė baigia jai skū̃rą lùpt: sudžiūvus, susisukus Jnš. skū̃rą lùpti nuo (nuog) pénčių Vrnv spausti, varginti. skūrà ir káulai Mžk, Mžš apie labai liesą žmogų ar gyvulį: Ka parejo, nu balso tik pripažinau: skūrà i káulai Vž. Senus arklius sukūdindavo tiek, kad anie bebuvo tik skūrà ir káulai Varn. šùnio skūrà apsisiū́ti Dkš aptingti, pasileisti.