Kas yra velti? 1 vélti, vẽlia, vė́lė KBII162, K, I, Š, Rtr, BŽ42, DŽ, NdŽ, KŽ; Q604, OsG72, N, M, LL35, L, PolŽ38 1. tr. K taršyti, šiaušti: Plaukus vélti Grv. Kam seserelę skriaudi – plaukelius velì, pešioji Vkš. | refl. N: Negal surišti, plaukai vẽlas Trk. Storos lūpos kaip du kaušai, kudlos velias ant pakaušio LTR(Brž). | Pėtnyčioj reik kaltūnus nuimti, būk daugiaus nevelsias ant galvos rš. ║ draikyti, raizgyti: Ar nepadėsi kamuolį – kam tus siūlus velì čia dabar? Vkš. Ką tu čia tus siūlus velì! Dov. Prastas dalgis vẽla žolę, nepapjausi Šts. Šita [kuliamoji] mašina vẽlia rugius (prastai kulia) Ėr. | refl.: Pirmažolė skirias, o atolas vẽlias, kai dedi žaginin Klt. Kūlaičiai vẽlas po dalgiu Pln. Nei vẽlias, nei niek siūlai Dglš. ║ Vvs sūkuriuoti: Pusto, vẽla sniegą į rataną, į dangų trauka Krš. 2. tr. N, Krg, Akn šiaušiant, trinant daryti tvirtesnį, storesnį: Veliamos beveik išimtinai tik gelumbinės medžiagos, austos iš kočiotiniu būdu verptų siūlų LEXXXIII321. Milą veliu R392, MŽ527. Milvelė[je] vė́liau milą, pirštines, žekes J. Blauzdinės veltos SD357. Išaudę milą vẽlia JnšK. Būdavo vandeninis malūnas, tai milus véldavo ir spausdavo Kp. Pandėly būdavo karšykla ir véldavo, ir dažydavo tuos milus PnmR. Milą vélt vežėm an mašinų alne Ivjon LzŽ. Milus vẽlia, birkas duodinė́ja Rod. Reikia vežt vélt milą, nėra kuom apsisegt Arm. Milą ir patys vė́lė, stupon gurino Žrm. Anas milelį véldavo, aždirbdavo Klt. Milus vė́liau, visa dirbau Sug. Velì velì, velì velì, kaip jau gaurą pradeda paleisti, jau tuokart išplauni aną (milą) Kl. Karštan vandenin milą vẽlia ir anas pasdaro tvirtas ir macnas Aps. Kaip drobinis bus [milas], kad nevélsi, nekirpsi pūko Svn. Véldavo mileliukus – kaip gelumbė, blizga Žl. Tas milas nesiduoda vẽliamas Ėr. Vyrai milą vẽlia, o moterys linus bruka Dkš. Kiti vẽla su rankoms an stalu [milą] Kl. Esu i pati vė́lusi [milą], ne tiktai kitą mačiusi Žlp. Véldavo [milą], į kubilą įsidėdavo i mindavo Vg. Buvo tam tikri tokie kubilai, tą drabužį įdeda į kubilą ir eina visi aplinkuo, su kojoms mynė Akm. Vėlė milus kubelūse, su kojėms mynė anus Varn. Patys vélti liuob [milą], myniosi myniosi, apsuksi Gršl. Pradėjo vaikis milą vélti Nv. Lytaus vanduo yr pats geriausias pančekoms ir pirštinėms vélti Vkš. Būs i dvejos, i trejos pančekos vélti End. ^ Nor ožka balta, bet pasoga velta (nors merga nieko neverta, bet pasoga gera) Švnč. Gunčelės baltos, utėlių véltos (pilnos) Nč. veltinaĩ adv.: Veltinaĩ suvelk [milą] Grž. | refl. tr., intr. N, K, L: Milą šiltą rankom in stalo kočėja, ir milas vẽlias Aps. Brangiai kaip reikdavo mokėt, o tų litų nebūdavo, teip ir namie kiti véldavos [milą] Grž. ║ Kpč taršant, trinant, lipdant gaminti ką (iš vilnų, plaukų): Nuobarinė ir avižinė [vilna] vailokam vélt gerà Kvr. Audžiau i nėriau i veilokus vė́liau Sdb. Pirkau sau vailokus, namie véltus, mokėjau dvidešim rublių Mžš. Sviedinius [žaisti] véldavo iš karvių [plaukų], kai šerias; anys, kai susivelia, kieti būna Rk. Skrybėles tę vẽlia Rud. Viena iš tų mergų vėlė skrybėlę ir sako: – Kad mane karaliūnas imtų, aš jam duočiau šitą skrybėlę BsMtI86(Brt). Tavo kepuružė Potsdame velta RD124. | Čia sena ranka vė́lė (mezgė), tai ir rodyt gėda Gdr. ║ refl. taršomam, trinamam sulipti, darytis vientisam: Ne visų avių vẽlias vilnos, reikia parinkt Alz. Kalėdinė [vilna] gera veilokam, vẽliasi Kvr. Kad vẽlias vilnos, gražiai apisuki, ir susivelia [veltiniai] gerai Kpr. Ne visos [vilnos], ne visos – ožkavilnė nesivéldavo, tokia šiukšti, ilga būdavo, tai to ne, nesivéldavo Antš. Žieminė vilna ilgesnė ir nesìvelia tep Pns. Kai nesìvelia, tai spjauk kiek nori [veldamas veltinius] Alz. Kad blogai vẽlias, tai pumpulais susìvelia vilna Svn. ║ refl. skalbiamam, drėkinamam gadintis: Tokiam pačiam [vandeny] išvelėk i tokiam pačiam išplausk – nesvel̃s [vilnonė skarelė] Klt. Kai skalbi, tai jie (kutai) vẽliasi, nusipešioja Jdp. Lipdyt nereik [verpiant] – smunka audžiant, nytės velias, labai blogai Pš. 3. tr. trinti (pūsles): Ankšti batai pūsles vẽlia DŽ. Pūsles vẽlia šitie čebatai Klt. Maži čebatai pirštuos pūsles vẽlia Ds. 4. tr. Vvs sukti, vyti (lizdą): Dideli vanagai savo lizdus vẽlia Sem. Kambary pelė jau lizdą vẽlia Rmš. Jau ir garnys parlėkęs savo lizdą velia LTR(Krn). 5. tr., intr. traukti prie savęs ką, lipti kuo: Peilis vẽlia [neiškepusią] duoną Ds. Oje, tai vẽlia peilis! Skr. Kietą medį drožant nevela ablius, o minkštas netura gruzdumo, iš didelio minkštumo vela drožant Šts. | Geri keliai, purvo lig stabulių nèvelam Krš. | refl.: Vẽlias šitoj šlapioj žemėj žolė, koks te ravėjimas Klt. Ratas neatšoka, vis vẽlias ir vẽlias [minkšta žemė] Lp. ║ tr. lipti (prie ko, ant ko): Anksti rytą saulė kelia, šaltos rasos kojas velia rš. | refl.: Pyragas žalias suzmegęs velias į dantis, t. y. votulas J. Kažkas vẽliasi ant liežuvio OGLIII308. Žmonių pienas kaip vẽlas pry stiklo, krautuvės i plauti nereik Krš. Šį sykį duona toks čiulkinys: kai valgai, į dantis vẽlias Jrb. Lašiniai rudi pasidaro, vẽliasi ant liežuvio Rm. Labai sprangi mėsa, vẽlias gomury Kp. Ant peilio vẽlias, gliejas į burną [pusžalė duona] Bt. Nebesìvelia ant rankų [gerai išminkyta tešla], išvartai gerai Pš. Mazgoju mazgoju, vẽlas kaip taukai i vẽlas (nenusiplauna) Vgr. Vẽlias sniegas po kojom, lempa Klt. Žiemą po jomis (kurpėmis) labai sniegas vẽliasi PnmŽ. Lietui užlijus, žemė, o labiausiai juodžemė, apsivers į veliantįsi pusnyną A1886,182. Dabar jau rasa bus [po lietaus], pavirš tuoj vẽlias, – molis Krč. Pri molio žemė – vė́lės vė́lės arama Krš. Jei nori žibinimui (= žibinti) gauti tyrą alyvą, kurs nei veltuosi, nei turėtų didelę smarvę, imk alyvo 2 latu ir sumaišyk su 8 lašais grynojo vitrijolo A1883,264. Po kojomis vėlėsi purvas, žliugsėjo vanduo V.Myk-Put. Drėgna žemė vėlėsi ant dviračio padangų, nes nuo pat ryto dulkė smulki, panaši į tirštą rūką lijundra J.Avyž. | Suknelė vẽlias apie kojas Ktk. Nèvelas tas sijonas [apie kojas] Trk. ║ intr. daryti, kad kas apliptų, susiteptų: Tavo šitie kailiniai vẽlia (leidžia pūką) Db. | refl. tr., intr.: Vẽlias (tepa dažais) [nudažyti kailiniai], paskui patirpo taukų, įtrina su taukais i nieko nesìvelia Mšk. Nesivélkit [rankų] – aš greit, lapus papjaustysiu, bulbių patraiškysiu Sk. 6. tr. Vlk prk. valgyti: Lašinius vẽlia, žandai tik plyšta Str. Klaptas, veldamas savo bedantėje burnoje blynus, giedojo rš. 7. tr. Klt glamžyti, lamdyti; jaukti: Vẽlia, grūda vaikai patalus Dglš. Nevélk lovos, lipk laukan Vkš. Paskutinę [suknelę] siuvo siuvo, vė́lė vė́lė ilgiausia ir nieko gera nepadarė Slk. Kampukan skarelės vė́liau vė́liau tuos pinigus Krok. | refl.: Vẽlias mazguosna suraišioti daiktai, nėr kur padėt Klt. ║ refl. glamžant, lamdant, jaukiant išdykauti, voliotis: Vaikai vẽlias po lovas Brž. 8. refl. End prk. glamžomam, lamdomam mėtytis; būti turimam (apie pinigus): I dabar dar vẽlas tų carinių – puiki buvo piningai Sd. Vėlės šimtas rublių visumet kišenė[je], o dabar… Šts. Pas aną tik auksas nèvelas, o piningų anie tura lig valiai Pln. 9. refl. eiti, slinkti, ristis, vilktis: Vienas atsivėlė ir antras vẽlas J. Pareinu naktį pri tos rejos – toks vẽlas kaip tas šėpas didilis Pkl. Ežis vẽlas par slenkstį į vidų Akm. 10. tr. J griauti, versti. ║ intr. Brž imtis, ristis. | refl.: Einam, Jaunuti, veltis! Kvt. ║ refl. Mrj, Švn, Vlk, Vdšk prk. netikusiai meilautis, nerimtai elgtis, trintis: Bernai vẽlias su mergom Dglš. 11. intr. Vkš, Lel, Tr kirsti, trenkti, šerti: Vélk tokiam par snapą, ir atsitrauks Krš. Kai vélsiu snukin, tuoj nutilsi An. Gavau pats, ale ir jam vė́liau atgal Šmn. Kai vė́liau ausin, tai ir nugriuvo Vžns. 12. intr. stačiai, įžeidžiamai sakyti: Nereikėjo tau tep vélt akysna Kpč. ║ tr., intr. Alv apkalbėti, kaltinti: Mislio[je] seniai vė́liau …, kad ana yra nečyra, t. y. verčiau, lėmiau J. Vẽlia anta tavę, visap kalba DrskŽ. Anai vė́lė i vė́lė: visur išlakstai, nešvari esi Krš. Ta boba vẽlia i vẽlia tave Grnk. | Vẽla (prikaišioja) mun tus žodžius, [o] aš visai taip nesakiau Krš. ║ tr., intr. keikti: Ka tu veli, t. y. siūloji jį velniams, t. y. keiki J. Vẽlia ir vẽlia vienokiai Ds. ║ tr., intr. K suktai, neaiškiai kalbėti, nesakyti tiesos, meluoti: Su boboms nepradėk ginčyties – véls véls i nuvels sau Krš. Kad jau vẽlia senis, kad vẽlia! Graž. Aš rimtai, o jie kažin ką velia M.Katil. Vieną kartą stipriai apie jo tėvų vardus mano klausinėjamas prispirtas vė́lė vė́lė ir nieko tikro nepasakė Sr. veliamaĩ adv.: Velamaĩ bekalba, negal nė besuprasti Šts. veltinaĩ adv.: Stačiai sakyk, neveltinaĩ, būk stačios kalbos Šts. 13. tr. sunkiai ką dirbti (gabenti, kelti ir pan.): Vė́lė i vė́lė darbą dviejuos vyrai Dglš. Aš noriu vélti ant viršaus rąstą, akmenį, maišą ant miegos J. Aš vė́liau striūkį del pliauskų, t. y. boginau J. Palei lentom vẽlia ir užvelia aukštyn akmenį Akn. Pavogęs maišą grūdų ir vẽlia tiesiai per lauką Str. Žiūrėk, kokį vežimą vẽlia (veža) Str. Vežimus vẽlia i vẽlia (krauna) Ad. 14. refl. Šts lėtai dirbti; trainiotis be darbo: Jos darbai velas, t. y. nenudirba greitai J. O tei muno nebspėrumas, velúos velúos Krš. Ko tas judošius vẽlas (namie būna), niekur neina Krš. Nėr tvarkos [kolūkyje], taip vẽlamos vẽlamos Rdn. Nuosakos nė[ra] darbo, vẽlias i vẽlias Sk. Teip žmogus velýs, kol da biškį kojėms paeitì End. Ka geras žmogus mun vẽlas, aš pagatava pasiusti Trk. Prasta iš jos darbininkė, lig pietų vẽlias i vẽlias po namus Sk. Va šite i velíes žmogus Dglš. Nėkam nebtinki, nėko nebgali. Ka gyvolį, tujau šmūrkšt papjauna, o žmogus vẽlas vẽlas lig paskutinės minutos, vẽlas i vẽlas End. | Lai nė akėse nèveluos, – pasakė mun marti ir išvarė Šts. ^ Ana velas kaip veltinys po kešenę J. Tinginys, vẽlias kaip vailokas Brž. Velúos šiandien kaip pakula Krš. Veliasi kai pakulų kuodelis Jrk121. 15. tr., intr. trukdyti, kliudyti: Viską vẽla [valdininkai], nėkas nenora dirbti Krš. Valdininkeliai vẽla vẽla, su ta žeme visims galvas susuko Rdn. ║ refl. maišytis, kliūti: Vaikas kaip kankolas velsis po kojomis J. Vaikai, ko jūs čia vẽliatės? Ėr. Vaikali, jetau, ką velýs po kojų, bėk lauko Krš. Vaikų mada vélties didelims po kojų Rdn. Seni pri jaunų vẽlas – tura išdvasioti Jdr. Kad atsigulsiu, nebvélsiuos, o teip i velúos po kojėms Kl. Vẽlas katytis į rinkį kojų Šts. Išmesk katūtį laukan – po kojų tiktai vẽlas Kv. Tik po kojų velties kaip žalčiai! Trk. A vélsys po kojų, tu nūsproga, ka greit prapulk iš akių! Šv. Jei jau supykę, lįsk iš akių, ka nevel̃tumys, ka aš tavęs nematyčio daugiau! Žd. Girnos buvo liuosesniam kambarė[je], ka nevel̃tumias po kojėm Všv. Palaidi šunys ka vẽlas aplink kojas – nekentu KlvrŽ. Vẽliasi po taku A.Sal. Tik nevélkiatės po tako i naktimis nevalkiokiatės Kl. Nesivelk po tako, o gausi į ausį Rt. | prk.: Šaukiuos visu pirma mokytojus ir moksleivius dėl to, kad jiems tie dalykai artimesni, sakyčiau, net velte veliasi po kojomis K.Būg. Vẽlas mun tos skolos, nėkaip neištaikau sugrąžinti Krš. Tie sąsiuviniai čia ant stalu vien vẽlas Plt. ^ Velýs kaip klumpis palaikis po kojų Jdr. Šiaudas po kojų vẽlas [senam], i gali virsti Varn. 16. tr. stengtis įtraukti, įpainioti: Da kitus vẽlia į tą velnių tancių Plv. Vẽla aną į statybą, o ta spiras Krš. Virbyla dar ir šiaip, ir taip, bet aš pertariau: nevelkim [į tą reikalą] mokytojo V.Bub. ║ refl. lįsti, kištis: Kaip šeškus visur vẽlas i vẽlas! Krš. Tu pliurpk ką tu nori tą, o aš nevélsuos, i gana End. Nors Mineikienė suprato, kieno adresu Irena savo pastabas siuntė, bet nepanorėjo šį kartą veltis su sena drauge į barnius Pt. Literatūrinės kalbos šalininkai buvo pasyvesni, kurį laiką į ginčus nesivėlė ir savo nusistatymą reiškė tuo, kad ir toliau vartojo įprastą terminą KlK49,35. 17. intr. euf. leisti dujas (iš žarnyno), orą gadinti: Ko teip bjauriai velì, bene rūgšto pieno prisipliurpei? Slnt. ◊ ×brỹlių vélti Brs, Ms, Trš tokį žaidimą žaisti (vėlėjas stengiasi sudaužti per kojas kliudantiems jam velti): Velu velu brylių, šiokį brylių, tokį brylių, plačia skyle Štk. burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽliasi burno[je], negaliu ištart Ar. ×dur̃nių vélti meluoti: Ką tu čia dur̃nių velì, nei te tep buvo, nei ką Str. Dur̃nių vẽlia akysan Švnč. galvojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽlas galvo[je], užmiršau Lk. Man viskas galvõj vẽliasi PnmA. klastàs vélti KII119 sukčiauti. kùltas nevéltas netikša, mėmė: Daba kožnas kùltas nevéltas tave niekina Ul. liežuvis vẽliasi DŽ1 neaiškiai taria žodžius: Liežuvis jam velias G120. liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia Grž. mìlą vélti 1. kartoti: Turėtum mane palinksminti, turėtum pats apsidžiaugti. Jis gi vis tą patį milą velia, liūdna, liūdna… B.Sruog. 2. tingėti: Jis ir gerai milą velia Vrb. pìkis véltų sakoma keikiantis: Veltų pikis visus darbus! Bene kada jiems bus galas? M.Katil. sùniekę vélti skursti, vargti: O gyventi turėsime kuo – suniekės velti neteks V.Krėv. vélnius (velniaĩ) vélti 1. negerus darbus dirbti: Vélnius vẽla, negeri [žmonės] daba dirba Krš. 2. keiktis: Anas velnių̃ nevė́lęs negali nė trupučio pabūt Ds. Gana tau velniaĩ véltie Ds. \ velti; apvelti; atvelti; davelti; įvelti; papaįsivelti; išvelti; nuvelti; pavelti; parvelti; pervelti; pravelti; privelti; razvelti; suvelti; užvelti
2 vélti, vẽlia (velt), vė́lė; P.Skar arch. 1. tr. leisti: XVI amžiuje Prūsų Lietuvoje, kaip rodo Bretkūno raštai, atejuonies veliju dar neturėta pilietybės teisės, nes jos tuomet dar priderėta seneliui vélmi „veliju“, vélti „velyti“ K.Būg. Vélmi, kad jis būtų gyvas išlikęs, šiandie būtų tariamas *veliù, vė́liau, vélti K.Būg. 2. refl. mieliau, labiau norėti, teikti pirmumą: Veltumbimės anašal Jordano pasilikę BBJoz7,7. Veltumbimės Egipte numirę per Pono ranką pas mėsos puodus sėdėdami ir turėdami apstą duonos bei strovos BB2Moz16,3. Veltųse kaip gyvas muitinyku nebuvęs BPII363. Velmies priveizdįs vartus BBPs84,11. \ velti; pavelti
velti junginiai
- su(si)raizgyti, su(si)velti, su(si)velti, į(si)painioti, į(si)velti, į(si)velti