stulbis reikšmė

Kas yra stulbis? stul̃bis, -ė smob. (2) DŽ, NdŽ, K.Būg(Jnš), stùlbis (1), stulbỹs, -ė̃ (4) K.Būg(Jnš) menk. 1. Kos151, M, L, Rtr, Ser, Kž nepaslankus žmogus, nepaslinkšis, ištižėlis, liurbis: Kurs nieko nemoka dirbti, tas stul•bis J. Įkasyk gerai tinginiui skūrą, tai pradės dirbt ir nebebus stul̃bis Rm. O tai stul̃bis vaikas: jis tau neras, nors ir po akių būtų Krp. Gi tu, stul̃bi, kam miltus iš gorčiaus išvertei?! Stč. Tikras stulbis: kur grius, ten luš Krkn. Būtų gaila, jei tokia atitektų kokiam stulbiui J.Paukš. Še tai tau, ir supuvo bulvės; visos mergos ištekėjo, tik atliko stùlbės (d.) Gdž. ^ Ana jau toki y[ra]: ateis pas žmogų i sto[vi] kai stul̃bis, nė pajudės, nė pasijuoks Škn. Tas vaikas stovi kai koks stulbẽlis ir nė krust Grž. Eina kaip stul̃bis Krč. Nepaeina kaip stul̃bis Št. 2. Kos47, J1 nusenęs, prastas arklys, kuinas: Toks stùlbis tas arklys Ul. Stul̃bį tokį pirkau – menkas su juo važiavimas Ėr. Kur tu čia su tokiu stulbiù greit pavažiuosi Brž. Už tiek pinigų tik kokį stulbẽlį tegalėjo įsitaisyt Grž.