Kas yra didžiavimas? didžiãvimas sm. (1); R336, didžiãvimos ind. → didžiuoti: Kam tas didžiãvimas – valgyk, kad prašo! Jnšk. Liovėsi jo bagotumas, jo didžiavimas BPII195. Nepadėjo jam lobiai nei didžiãvimas DP271. Aš pažįstu tavo gyrpelnystę (didžiavimą) CII696. | refl.: Baisus didžiãvimasis, o visai nėr kam Kn. Tas žmogelis be kokio didžiãvimos: padėjai – ir valgo Vvr. Iš čyros malonės ir gailėjimos artimo, be didžiavimos P.