klibėti reikšmė

Kas yra klibėti? klibė́ti, klìba, -ė́jo intr. 1. būti išklerusiam; netvirtai laikytis, klederuoti: Juras pritvirtino klibančią šakę prie koto P.Cvir. Sparai po kraiku su čytais klìba supuvę K.Donel. Sraigiai buvo išbyrėję, viskas judėjo, klibėjo, braškėjo rš. Padas atiręs, pasagas atkeręs, kirvkotis iš penties, mietas tarptvorė[je], liežuvis be reikalo klìba J. Klìba peilis Plk. Su vienu dančiu ir tuo klibančiu LTR. Nebegaliu nė atkąst: visi priešakiniai dantys kliba Srv. Krėslo kojos pradėjo klibėti Vkš. Reikia pataisyt stalas, kad neklibėtų Žž. Jau siena klìba Slk. Tie ratai jau gatavai išklero, kliba visi tekiniai važiuojant Vvr. Įkalk tvirčiau vinį, kad neklibėtų Prl. 2. judėti, krutėti: Daboja katinas – klìba lapai Švnč. Lendrelės vė klìba Ad. Skrenda žvirblis iš pakrūmės su sparneliais klibančiais (d.) Rš. Akys kliba, noria pamatyti, o nemato saulės (ps.) Šts. Pėstinykai, kaip mūras sustoję, klibėt neklibėjo, an ginklus prisploję Gmž. Tu neklibė́k, be valtį apversi Klt. Tai pavožniai ana vaikščioja: tik ką klìba Švnč. Važiuojam užpustytu keliu, arklys ir nekliba (nepabėga) Dgč. Galvyna suplota, o ana (gyvatė) vis klìba Švnč. Kirmėlės baloj klìba Ad. 3. dirbti, triūsti: Žmonės kaip skruzdės klibėjo Gmž. Jei skruzdėlės kliba, tai až mėnesio ir svietas lauke klibės Prng. Visiem reikia klibė́t Ad. 4. gyvuoti, laikytis, krutėti: Da senis klìba (dar apystipris, turisi, kruta) Dglš. Dar klibù po truputį Bgs. 5. eiti pamažu, šlubčiojant, klibčioti: Gal eisim į miestą? – Žinai, galiam klibė́ti Plng. ◊ aũsys klìba godžiai (valgo, ėda): Ryja, net ausys kliba Brt. liežùvis klìba įstengia kalbėti: Norėtų rėkti ir šaukti pagelbos, bet balsas nekyla, ir liežuvis nekliba A1884,134. \ klibėti; apklibėti; atklibėti; išklibėti; nuklibėti; paklibėti; praklibėti; suklibėti; užklibėti

klibėti sinonimai