Kas yra pilnybė? pilnýbė sf. (1) FT, pilnỹbė (2) K; SD124,120, H, Q199 1. apstas, gausumas, daugybė: Pilnýbė šakų! Ot pamidorų metai šį metą! Krš. Viso pilnybė N. Pilnỹbė (apstumas) ginklų KII127. Ten yra visokių gėrybių pilnybė brš. Jisai pilnybe viso gero mus tur apveizdėti Mž137. Jampi gyvena pilnybė deivystės BPII88. O ant visa apsivilkiat meile, kuri yra ryšiu pilnybės VlnE30. 2. žr. pilnatvė: Jis skendėjo tokioje sielos būsenoje, kur žmogus betarpiškai susiliečia su gyvenimo gelmėmis, patiria buities pilnybę ir šiurpų mirties alsavimą V.Myk-Put. O kada ateis pilnybė, tada tur pasiliauti, kas iš dalies buvo VlnE41. 3. visiškas pribrendimas išsipildyti, įvykti: Kad atejo tieg pilnybė meto, tai yra, kad sukako metai, kuriuose turėjo gimt, tuose gimė SPI170.
pilnybė reikšmė
Kitos žodžio pilnybė reikšmės: Pilnybė angliškai Pilnybė latviškai