šnarėti reikšmė

Kas yra šnarėti? šnarė́ti, šnãra, -ė́jo DŽ, FrnW, KŽ; Rtr 1. intr. Ser, Azr šlamėti, čežėti, šiugždėti: Avižos išdžiūvę šnãra Rm. Rugiai tik šnãra, jau priėję Ėr. Rugių varpos šnara Lkš. Po kojomis šnarėjo sausi lapai rš. Dėvėti šnãrančius šilko apdarus NdŽ. Ponios šilkuos šnãra Kair. Liepsnos liežuvių laižomi medžiai, tarytum gyvi padarai, šnarėjo, raitėsi A.Vien. Ugnis jau šnãra (pradeda degti) Ėr. Pavasario lietus vis dar tebešnarėjo rš. Šnara pakilusių žuvėdrų sparnai sp. Kad vėjelis pūtė, lapeliai šnarėjo LTR(Lnkv). | O jūros vilnys šnara, ošia, gaudžia ir sėda ašarom sūriom smėlin T.Tilv. šnãrančiai adv. LKKVII180. 2. intr. Sml, Užv judėti, krutėti keliant šnaresį, šiugždinant ką: Kas ten šnãra šiauduose? DŽ. Vaikai šnarėjo po užpečį, paršeliai po gurbą J. Aš klausaus, kas ten po šiaudus šnãra – katė besanti Skd. Išbėgs kiaulė – šnãram po tus daržus, genam Šts. Šnara bobų visi pašaliai prilindę, t. y. bilda, vaikščio[ja], čiužinė[ja], balsą daro J. 3. tr., intr. NdŽ tylomis kalbėti, kuždėti: Ką jūs čia abudu šnãrat? Trgn. | refl. prk.: Supasi, supasi lapai nubudinti, šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti B.Sruog. ║ tr. pašnibždomis kalbėti (poterius): Moterys šnara poterius, vyrai kosulį tramdo rš. 4. intr. Ser, NdŽ sroventi, čiurlenti: Aplink giedojo paukšteliai medžiuose ir šnarėjo upelio vanduo J.Balč. Atsigeri skaidraus vandens iš šnarančio šaltinio rš. \ šnarėti; atšnarėti; įšnarėti; iššnarėti; nušnarėti; pašnarėti; prašnarėti; sušnarėti