Kas yra giluma? gilumà sf. (3b) J, K 1. gili vieta, gelmė: Nebeik – čia jau gilumà Kair. Bristi neteko: prie pat kranto – giluma ir smarki pavasariška srovė rš. Gal pačios gilumõs da niekas nebuvo pasiekęs Ds. Pačioj gilumõj prasmuko OG157. Jūrių marelių pačio[je] gilumė̃lė[je] užaugo liepelė devynioms šakelėms JD283. Ir nupūtė vainikėlį į jūrelių gilumė̃lę JD807. Briski, mergužėle, į gilumùžę JV192. Ir žuvis ne visuomet gilumas mėgsta TŽV611. Idant būtų inmesti gilumon marių DP85. | prk.: Ką iš tikrųjų kiekvienas apie Franką širdies gilumoje galvojo, sunku pasakyti P.Cvir. Ji – pasaulio daina – iš širdžių gilumos rš. Jurgis sąžiningai mojavo [kūju], kas kartą iš gilumos plaučių žagterėdamas rš. Jis atsigulė ir atsidūsėjo iš krūtinės gilumos Mš. Jis sujaudintas lig širdies gilumos rš. 2. prk. esmė, svarbumas: Iš gilumõs jis paima, išdėsto, ir visi supranta Jnšk. Imsiu tik apčiuopiamesnius kalbos dalykus, visai nesileisdamas į jos gilumas J.Jabl. Užsimaniau gudrybių gilumas pasiekti rš. 3. tolimiausia vieta, vidurys: Ir mes važiavome tolyn, į didžiosios tėvynės gilumą J.Balt. Frankas ėjo į nakties, į miesto gilumą P.Cvir. Žmogžudys ... parsivedė mergiotę gilumon girios, kur anas pats gyveno BsPII295. Jis pasislėpė miško gilumoje rš. Valančius gyveno Žemaičių gilumoje rš. Nakties gilumoje kilo sąmyšis rš. 4. SD297 praraja, bedugnė.
giluma junginiai
- krašto giluma, į krašto gilumą, šalies giluma