kariauti reikšmė

Kas yra kariauti? kariáuti, -iáuja (-iáuna), -iãvo 1. intr., tr. MT214, MP194, B, M, K, Š dalyvauti kare, kovoti; su kariuomene pulti: Prademi kariaut SD71. Kareivis kariáuja karyje prieš kits kitą J. Ordinas su Sūduva kariavęs nuo 1277 iki 1283 metų K.Būg. Švedai kariavę kuršius K.Būg. Aš kariavaũ aną karą (dalyvavau aname kare) Brt. Jasius karą kariãvo JD1209. Da jie te kariãvę kariaũs Pc. Kariauk tada drąsiai Jrk17. Kam tau tos karumenės? – Žemę kariauti JD1536. Tuo tarpu išgirdau, kad jau kiti kariau[ja] Nm. Saulė tekėjo, kad brolis kariavo D87. Sutraukęs kareivius, ryžos skitus kariauti S.Dauk. Žemaičiams visuotinai kariauti įnikus ..., statė žmonis į karę M.Valanč. Nežinau, ką kiti per tą karą darė, o mes, kareiviai, tai kariavom rš. Duok stipr ranką kariauti Mž571. Ir mes gintisi turim ir kariauti BPI276. Reikia susitikt ir kariauti SPII20. Kariauja labai stipriai DP176. Karalysta ... kariaujantyji DP526. | refl.: Kursai už mus kariautis galės brš. Visas jų darbas buvo ... kariauties S.Dauk. Besikariaudamas su smaku, dideliai nuvargo (ps.) Brt. 2. intr. atlikti karo prievolę: Suskaičiau, kiek jau [liko] kariáut Švnč. 3. intr. grumtis, imtis: Žirgas vėl kibo į šerną, grūmės, kariavo PP29. Su smerčiu kariavo LC1883,37. Smertis, živats kariavo, živats smertį pergalėjo Mž254. 4. intr. peštis; bartis, rietis: Anie kariauja, t. y. vyrs pačią ir kitus muša J. Ot pasiutusi boba: kariáu[ja] su visa parakvija! Krš. | refl.: Cit, vaikai, nekariaukiatės! Šts. Nebturiu kantrybės su ta merga bekariauties Vvr. 5. refl. vargti, kamuotis: Nusibodo kariáuties šioje pasaulė[je], t. y. vargti, noriu jau mirti J. Kad bėda užpuola, tada kariáujas J. \ kariauti; apkariauti; atkariauti; iškariauti; nukariauti; pakariauti; prakariauti; prikariauti; susikariauti; užkariauti

kariauti sinonimai