kerčia reikšmė

Kas yra kerčia? kerčià sf. (4) 1. vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai, kampas, kertė: Dvi trobi į ker̃čią budavoti K. Moteris net ašarą skarelės kerčia iš paakių nubraukė rš. Pastumk puodą į kerčią Vv. Pristatė pilną kerčią ievinių lazdelių Nm. Kerčiõ[je] visokių drobužių primestà Krš. Bėkim, vaikai, visoms kerčiõms! JD402. Slankioja po kerčias Žem. ^ Visą savo amžių niekur nebuvus, tik kerčioj ir užpečky Gs. Ko vėpsai kaip klumpis kerčioj? Sim. Žmona laiko tris trobos kerčias, vyras tik vieną LTR. Savo kerčioj kiekvienas ponas PPr276. Stovi kerčiõ[je] pasipūtęs, leka par laukus kaip padūkęs (šautuvas) Als. 2. K, Š rąstų sukirtimas kampuose (medinių namų statyboje): Kerčiõs žambas Kos211. 3. Sch280, K, LsB311 garbingiausia vieta gryčioje už stalo kampe, kertė: Svečią į ker̃čią pasodinu J(R270). Kviesk svečią sėstis į ker̃čią Skrd. Kerčioj atsisėdus, gražiai pasirėdžius (d.) Mrk. Kerčia buvo eglėmis, kvietkomis dabyta LTR. Svotas kerčiojè sėdėjo Vrb. Atsisėdo į pačią ker̃čią Dkš. Sėd kaip pelėda kerčiõ[je] pasvadinta JD432. 4. prie sienos pritaisyta kampe lentynėlė: Išimk iš kerčiõs visas likusias knygas Grš. Žiūrėk, gal kerčio[je] padėta Klvr.