kvailioti reikšmė

Kas yra kvailioti? kvailióti, -iója, -iójo intr., kváilioti, -ioja, -iojo 1. būti kvailam, netekti proto: Mergina ne po ilgam pradėjus kvailioti ir apie velniukus nuolatai pasakoti BsMtI29. Mergina iš palengvo pasitaisė, nors ne su visai, nes retokai dar vis kvailiojo BsMtI29. Jo sesuo kvailiója Skr. ^ Pats kvailiodamas kitiems razumo neįduosi LTR(Vdk). 2. kvailai, nerimtai elgtis, išdarinėti kvailystes, paikioti: Ko čia kvailióji, ko šūkauji! Krkl. Nekvailiók, Antanai, ką dabar darai! Žvr. Juokės, klegėjo šlitiniuodami po aslą; kvailiojo, pamėtojos iš Sragių vaišių, rodė visų Sragių svečių eisenas Žem. Nekváiliok su kvailiu prasidėjęs Šts. Dėdė trumpai pasakė, kad nekvailiočiau ir grįžčiau atgal rš. Parejūlė svieto bekvailio[ja] (beblūdija) J. Kurs laksto pakiemiais, pakarčemiais, tas kváilio[ja] kaip kvaila J. 3. eiti kaip kvailam, žioplinti: Išpilk šičia, kur tu kvailióji! Skr. \ kvailioti; įsikvailioti; iškvailioti; nukvailioti; pakvailioti; prikvailioti; sukvailioti

kvailioti sinonimai