Kas yra niurnėti? niurnė́ti, niùrna (niur̃na), -ė́jo 1. intr. KI264 išduoti tam tikrą garsą, niurzgėti, narnėti: Katė niùrna pelę dantyse turėdama J. Šuo niùrna, kad kitas šuo kybina, o ans nekenta J. Ir katė ant pečiaus tupėdama, pamačius šunį, niurna LTR(Erž). Neeik pas šunį, girdi, kad niurna Ms. Meška nerėkia, neniurna, tai nėra nei ką būti užsidūmojusiam V.Piet. 2. tr., intr. neaiškiai kalbėti, murmėti: Nesuprantu, ką jis niurna Vb. Atsiguliau, klausau – lyg kas niur̃na Gs. Kūdikis niùrna, t. y. neišduoda balsą J. Ko ten niùrni, sakyk aiškiau! Rk. Kūdikis krutino lūpas ir vis garsiau niurnėjo J.Marc. Niùrna ką po nosia, nė suprast negali Dkš. Vaikas lopišė[je] pabudo iš miego ir niùrna Sr. Ką tu čia niùrni sau po nosia, ar nemoki aiškiau šnekėti! Skr. Ko niurni kaip šuva kiaušius kasydamos! LTR(Jnš). Ką tu čia niurni – uždainuok, kad visi girdėtų! Ilg. 3. intr. nepatenkintam murmėti, bambėti: Jis dirbo niurnėdamas, nepatenkintas rš. Ką jam nepasakysi, anas vis niùrna Ut. Niurnėsi ar neniurnėsi, o padaryt vis tiek turėsi Skr. Ko dar niurnė́jai, jei paėdusi Krš. | prk.: Niùrnantį pilvą suveržti NdŽ. Ne draugas žodelis (nemiela kalbėti), jei niurna skilvelis rš. \ niurnėti; atniurnėti; įniurnėti; išniurnėti; nuniurnėti; paniurnėti; praniurnėti; suniurnėti
niurnėti junginiai
- (su)burbėti, (su)niurnėti, (su)niurnėti