paniekinti reikšmė

Kas yra paniekinti? paniẽkinti 1. tr., intr. R362 rodyti panieką, nieku laikyti, nevertinti, negerbti, pažeminti: Paniekinai tu mane J. Jis terp žmonių paniẽkintas Jnšk. Stančiuviškių Karalienė ieško pikto paniekinamo posakio, bet neranda I.Simon. Nepaniekink motiną tavo senatvėje jos CII641. Jis buvo visų pajuokčiausiasis ir paniekinčiausiasis BPI417. Erelis ... vabolę paniekino, dar lėkdamas su sparnais savo paspyrė PP11. Mes nepaniẽkinam savo kalbos Ktč. Šalia tavęs aš jausdavausi kažkokia likimo paniekinta J.Gruš. | refl.: Kas pats pasiniekina, to neišaukštinsi Vaižg. Žmogus tik pats save pasiniekini Rdm. paniẽkinamai adv.: Dievulėli tu mano! – suriko papūga ir paniekinamai papurtė galvą Mš. paniẽkinančiai adv.: Jis paniekinančiai tylėjo rš. paniẽkintai adv.; SD424. paniẽkintinai adv.; R362. 2. tr., intr. nepaisyti, atmesti, niekais nuleisti: Aš laikiau jį tokiu doru žmogum, jog negalėjau paniekinti jo noro J.Balč. Nepaniekink geros rodos Tat. Nepaniekinkiam jo žodžiais ir įsakymais P. Prašymą paniekinu R136. Jis paniẽkino mano pamokinimą KII307. ║ laikyti nevertu, netinkamu: Paniekino [mergina] jį (berną) ir nejo Švd. 3. tr. panaikinti: Šiaudviečiai buvo paniẽkyti ir prie Užpelkių primesti Pgg. Daba ši stotis yra paniẽkyta – par trumpi galai nū stoties Pgg. Medines akėčias paskui paniẽkino Smln. | refl.: Karpes reikia daboti, nes kitaip jos nuvargsta, ir veislė jų pasiniekina rš. \ niekinti; išniekinti; nuniekinti; paniekinti; suniekinti; užniekinti

paniekinti sinonimai