pavydas reikšmė

Kas yra pavydas? pavỹdas sm. (2), pãvydas (1) 1. ppr. sing. K kartėlio, apmaudo jausmas dėl kieno nors pasisekimo, gerovės; gaivališkas noras turėti, ką gera turi kitas: Jis turi didį pavỹdą J. Džiūsta iš pavỹdo kaip kipšas Rs. Anys visi pãvydo suryti Dglš. Jau jį pãvydas ima Švnč. Ją graužė pavydas rš. Gal kokie plepalai ar pavỹdai [žmogų suėdė] Ps. Pavỹdas žmogų ir suėda Krš. Kas y[ra] be pavỹdo? Lkv. Jau tam turtingajam iš pavydo ir plaukai ant galvos sutino BsPIV17. Vis tai dedas par pavỹdą JD838. Per pavydą velino smertis atėjo į svietą CII124. Su pavydù žiūriu į tąją karvę Vn. Pavydas dvasiško gero, kurį mūsų artimas turi DK107. Gyvendami ... ne barnyje ir pavydè DP112. Idant ..., pametęs visokią piktybę ... ir pavydùs ..., elgtųs nuoširdžiai su artimais savais DP31. ^ Iš pavỹdo sotus nebūsi Dl. Su pavydu kešenės nepripilsi LTR(Vdk). Kur yra nelaimė, ten nėr pavydo PPr121. Dieve duok pavydą, ne nuoskundą ST585. 2. KI333 kankinamas abejojimo, nepasitikėjimo, įtarumo jausmas dėl kieno nors neištikimybės, pavyduliavimas: Ne vieną šeimą yra suardęs bjaurus pavydas rš. ^ Be pavydo nėr meilės LTR(Vl). Be pavydo meilė kap valgis be druskos KrvP(Srj). 3. scom. CI21, J.Jabl kas pavydi, pavyduolis: Nebūk pavỹdas, duok žmoguo Krš. Ką nū tos pavỹdo gausi! Lkv. Tokia pavỹdas buvo Gr. Ans didelis pavỹdas, ale mažai turi Ar. Pavydas pavydėjo, nė pats neturėjo Lkv, Vvr, Žv. Visims pavỹdams nosę nušluostė: gavo vyrą kaip mūrą Krš. Katrie žmonys yra pavỹdai, anie patys save naikina Nmk. Piktadėjos anie ... pavydai jau seniai ing pragarą yra ižduoti DP526. Kas do velnių pavỹdai! J. Pavydi ganyklos tas biesas, pavydo šmotas Žem. Čia juoda duona, ir tos neduoda, čia pavydai žmoneliai Sln. ^ Pavydas turi aštrias akis LTR(Vlkj). Dėkui drąsai, išgrauš pavydams LTR(Vdk). Pavỹdui dalios nėra Jnš.

pavydas sinonimai