ponaitis reikšmė

Kas yra ponaitis? ponáitis sm. (1) 1. R, N, I jaunas, nevedęs ponas; pono sūnus; bajoraitis: Tuos pakajuos už stalo sėdi viena pana, o jau tų ponaičių – baisi daugybė BsPIV47. Vieną kartą jis ėjo per mišką ir sutiko ponaitį LTR(Bsg). Tik kaip matai atsirado ties juo gražiai apsitaisęs ponaičiukas ir eina drauge su juo SI366. Ponaičio vieto[je] galėsi vaikščioti danguo[je] Šts. Vykitės ponaičius, lenkų ponus, nelabai puikius bajorėlius! JD27. Negrąžink jį, tėveli, nebus tavo žentelis: ne jis ponaitis, nė bajoraitis, baudžiauninko sūnelis JV444. O tu ponáiti, tu puikus bajoružėli, nepabaidyki mano pilkas aveles! JV50. Mano brolelis kaip ponaitėlis, skaistūs veideliai kaip putinėliai JV916. Du ponaičiai akims šaudė, gražių mergų veidus gaudė Gmž. Močiute mano, mano širdele! Už ponaitėlio lengvi darbeliai BsO215. ^ Gražus kai ponáitis iš pjaunio Krž. Didžiagalvis ponaitis visų bučiuojamas (šaukštas) Grk. Ateina ponaitis, raudona sermėgaitė: nugykit vištas, šunų nebijau (sliekas) Jrg. Keturi ponaičiai po viena kepure stovi (stalas) Lkš. Gražus gražus ponaitis, kas į jį pažiūria, tas verkia (svogūnas) Škn. Raudonas ponaitis, pilve akmenaitis (vyšnia) LTR(Brž). Ponáitis kap karaláitis, o ūsai kap pakusai, koc po peklą tąsai (miežis) Dv. Keturių vadelių važelis i viduj ponaitẽlis (vaikas lopšy) Ad. Atvažiavo ponaitelis su devyniais kalniukeliais; kas nuvelka, tas verkia (svogūnas) Ml. Gražus ponaičiukas po visų kojom guli (slenkstis) Pnd. Gražus gražus ponaičiukas, pasturgaly pagaliukas (obuolys) Dglš. 2. žr. ponas 2: Garbink ponaitį, žmonelių gelbėtojį Mž208. 3. Grž žr. ponas 4. ◊ žãlio dvãro ponáitis Plv apie išdidų, mėgstantį išsipuošti.

ponaitis sinonimai