pusgalvis reikšmė

Kas yra pusgalvis? 1 pùsgalvis sm. (1) lydyto cukraus pusė tam tikro gabalo: Cukraus galvos būdavo, pùsgalviai, ripkos kokios Erž.
2 pùsgalvis, -ė smob. (1) 1. I, M, BŽ17 kas ne visai protingas, kvaiša: Jis toks pùsgalvis, be išmonio J. Vincas toks pùsgalvis, nelabai ką supranta Dkš. Su tuo pùsgalviu neprasidėk KlvrŽ. Pùsgalvė tokia: vienąkart taip, kitąkart kitaip Rm. Pusgalvė iš mergos: išleidė visas karves iš kūginio Skp. Daug man rūpi, ar kažkokis pusgalvis, pasigėrusiems beskambindamas, paminės mano vardą, ar ne V.Krėv. Elzei vis rodėsi, kad žmonės į jį žiūri kaip į pusgalvį, šokinėjusį be jokios prasmės Pt. Aš nenoriu, kad liktum pusgalviu, kokiu valkata, visų išjuokiamu Ašb. Tas vyras tikras pùsgalvis: jau kad ką nukalba, tai net bjauru klausyt Pns. Pùsgalviai, išsimislija rudenį salietrą barstyt Slm. Turi savo tarpe daug tokių pusgalvių, kurie nekenčia visko, kas lietuviška A1884,382. Nesiskųsk daugiaus ir nerūgok, ba pradės tave visi pusgalviu vadintie Tat. Pelele, pusgalvė̃le, ko tu čia įlindai?! (flk.) Ds. Nuejo tas pusgalvis į tvartą avies pjauti S.Dauk. Toki garbingi vyrai ieškojo, o nerado, ne, jis ras, durnius, pusgalvis BsPIII22. ^ Pusgalvis prietelis pikčiau už neprietelį Blv. 2. juok. viršininko, „galvos“ pavaduotojas: Tą juk pati galva sako; ką pùsgalviai sako, galia neklausyti Žr. Aš esu miesto pùsgalvis (flk.) Slnt. 3. padauža: Prasidėk tu su tuo pùsgalviu DŽ.
3 pùsgalvis, -ė adj. (1) turintis pusę galvos: Pùsgalvis šaukštas Šts. Srėbk su tuo pùsgalviu, kad nėr gero šaukšto Šts.

pusgalvis sinonimai