surambėti reikšmė

Kas yra surambėti? surambė́ti intr. 1. suaugti (lūžusiam kaului), surietėti: Pridėjo lentą, pririšo, surámbėjo tas kaulas, i viskas Lks. Surámbėjo kaulai, nėko nepadės nė operacija Krš. Jau arklio koja surámbėjo Užv. Parmušta koja žąsiuko jau surambėjo MitI234. Žaizdos, pasirodo, užgyja ir surambėja kaip rievės medžio žievėje E.Miež. 2. sukietėti, sudiržti: Nuo darbo taip delnai surámbėjo, kad nė usnių nebijo Lš. Pečiai sukumpo, rankos surambėjo, žingsnis pasidarė vyriškai sunkus rš. Jam nebuvo lengva sulenkti savo surambėjusios nugaros rš. Jis drūtas, surambėjęs kap ąžuolas Lš. Ot veršis, net kaklas surambėjęs! Kb. Kažin kokios surambėjusios malkos, tai kirvis neima, nors dantimis krimsk Dbč. ^ Surambėjusiums rankums darytas valgis visada skanesnis LTR(Vdk). 3. pasidaryti rambiam, nejudriam: Tas arklys suvisam surambė́jo: gali kirsti, kiek tik nori – nepasijudins Vkš. Apdaužyk šonus jo, kolek vaiku yra, kad nesurambėtų ir nestotųsi nepaklusniu brš. Pasensti, surambė́ji, o jaunas i paliekta jaunas Pvn. Ale toks jau surambė́jęs, kad liek par pečius – ir tai gal negirdėtų Trgn. 4. prk. pasidaryti nejautriam, bukam: O jis toks jau surambėjęs, kad iš tų žodžių nesuprato nė mano skausmo V.Kudir. Miesto žmonės nejautrūs, surambėję K.Kors. Tačiau gyvenimas privertė surambėti jos širdį J.Dov. Neleiski sielai surambėt rš. 5. prk. pasidaryti užsispyrusiam, užkietėjusiam, nepalenkiamam: Ar tu moki taip ginti šventą bažnyčią, kaip šis surambėjęs stabmeldys savo netikrus dievus? V.Krėv. \ rambėti; aprambėti; įrambėti; išrambėti; nurambėti; surambėti