žvilgis reikšmė

Kas yra žvilgis? žvil̃gis sm. (2) KI247, K, LsB286, Rtr, BŽ50, DŽ, KŽ; L, ŠT35 žr. žvilgsnis: 1. Vienu tuo žvilgiu ką jis galėjo nužvelgti! J.Jabl. Ksaveras smeigė žvilgį į mėlyną tolumą ir pasiilgo kitų kraštų, kur anapus girių Vaižg. Atjautė ant savo veido tą jo žvilgį LzP. Vėl tyli, ją savo žvilgiu mėgindamas Vd. Būtai galėjęs nusigąsti nuo jų žvilgio LC1888,42. Pavasarėli, saulės žvilgeli, ak, pasiilgau, tavęs pasiilgau Vd. | prk.: Jie savo dvasios žvilgį daug tvirčiau kreipė į savo vidų Vd. Žvilgis ir mintis reikalavo erdvės rš. 2. Vilius metė paniekos žvilgį į Anskį I.Simon. Advė nepakelia Dagienės žvilgio I.Simon. Vyras suprato klastingą moters žvilgį rš. Blaivus žvilgis į tikrovę rš. 3. Į viską žiūrėti politiniu žvilgiù NdŽ. Turėk žvil̃gį ant liūdno ubago J. Nuodėmė žmogaus žvilgį į pasaulį padarė pirklišką A.Mac. Apšvieta suteikia žmogui teisų žvilgį į aplinką, parodo jam keblumus ir painiavas gyvenime A1883,76. Pasaulėžiūra [yra] žvilgis į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį LEXXII58. Iš šitokio daug gilesnio žvilgio išsiaiškina skyrius tarp prozos ir poezijos A1886,7. Neapykanta temdo dvasios žvilgį Vd.