įstabus reikšmė

Kas yra įstabus? įstabùs, -ì adj. (4) Slnt 1. greitai pastebimas, pamatomas, lengvai iš kitų išskiriamas: Cinokas įstabus žmogus: aukštas, rankos ilgos Žem. Naujasis mokyto[ja]s įstabùs – toks didelis, juodas – iš karto iš visų išskirsi Vkš. Įstabus žmogus – greit aną pamatysi Als. Žmogus įstabùs iš drabužio, veido, ūgio, kurį veik pamatys kožnas J. Onė tokia įstabi, kad tik nebūtų būrys (kad tik daug nepagimdytų)! Užv. Jau pernelyg įstabi skrybėlė rš. Įstabioje vietoje I. Atradus skylelę – tuoj užlopyti; nelauk, kol didesnė pasidarys, nes tada ir lopas bus įstabesnis Vaižg. įstabù n.: Įstabù jaunai mergai važinėtis su bernu, t. y. svetimas tuo pasisteba J. Su Kaze anam ir neįstabu Pln. įstabiaĩ adv.: Nerėdykis įstabiaĩ, kad neįsistebėtų, pirštais nerodytų į tave J. Nepadėk kirvio įstabiaĩ, dar galia kas pavogti Als. Per tat labai įstabiaĩ išsiskaidė lietuviškos kalbos tarmės Jn. 2. greit pastebintis: Įstabùs vyras, vaikas J. 3. nuostabus, nepaprastas, įdomus: Įstabùs meistras BŽ615. To žmogaus gyvenimas buvo įstabus rš. [Žvejai] ištraukė labai meisingą žuvį įstabio gražumo S.Dauk. Nėko tokio į́stabio neįrašė Slnt. Šitie kūriniai meno atžvilgiu nėr tokie įstabūs dalykai J.Jabl. Revoliucija žengia į priekį įstabiu greičiu rš. Imperialistai visaip stengiasi nuslėpti tiesą apie įstabiąją lygiateisių tautų draugystę sp. įstabù n.: Neįstabu, jeigu jie tankiai eina per rubežių A1884,266. Jog teip būdavo seniau – nė neįstabu VŽ1905,67. įstabiaĩ adv.: Įstabiaĩ gražus BŽ615.

įstabus sinonimai