ištarmė reikšmė

Kas yra ištarmė? ištarmė̃ sf. (3b), ìštarmė (1), ýštarmė (1) 1. SD418, NdŽ ištarimas, tartis: Vienas tokią, kitas kitokią ìštarmę turi (vienas vienaip, kitas kitaip ištaria) Vrn. Tokios ištarmės nėra (taip netaria) Vl. Ta ištarmė̃ anam nėkaip nejo (negalėjo gerai ištarti) Vkš. Kai kurių ilguviškių ištarmėje kartais sunku atskirti, ar čia tariamas o, ar u APhIV28. Žemaičių tarmės didysis atskyris nuo aukštaičių tarmės yra garsų junginio ja ištarmė̃ K.Būg. Ištarmė to garsnio ne visur vienoda Jn. Elzasietis kalbėjęs prancūziškai su vokiška ištarme rš. Nei vienoje [kalboje] neišvystam žodžių teip širdingai meilių neigi ištarmėj teip dailių A1883,11. Moku visokių ìštarmių (eilėraščių?) Šts. Aš savo mokytinių ištarmės nemokiu, o tik vienos rašybos A.Baran. Prie ištarmės ir rašybos vadovėlio pridėta dar du sąrašu tų žodžių K.Būg. Rašyta sulig ýštarme Panevėžio pavieto LTI417(A.Baran). 2. SD418, [K], M, Š sprendimas, dekretas: Piršlio ištarmė (dekretas), kuria jis pasmerkiamas pakarti, žymiai skiriasi nuo paprasto pasakojimo rš. Niekas nežino, kokią ištarmę jis pasakys K.Kors. Sūdo ištarmė buvo teip vienpusiška ir netikėta rš. Apstabdyti anuos nuo išdavimo smarkios ištarmės A1885,118. Abi pusi apsakė savo reikalą ir laukė ištarmės BsPII14. Ištarmę, arba dekretą, parašyti MitIII108(M.Valanč).