Kas yra seilė? séilė sf. (1) K, DŽ, seilė̃ (3) OG235, Ds, Dgč, Ktk, Ml, Dsn, seilė̃ (4) 1. Q210, SD341, R, MŽ217, N, M, Sut, LL228, Rtr žr. seilės: Seilė̃ teka, spjauk! Grv. Nuryk seĩlę Prng. Aš atsigrįžtu – ogi vilkas, net seilė̃ lig žemei! Dgč. Tiktai žiaukčioju, ale nei seilė̃ bėga, nieko Ml. Garuoja dubenys su žąsiena … ir kitais seilę traukiančiais patiekalais J.Avyž. | prk.: Šito pensija tik seilė̃ (mažai jos, nežymu, kad gauni) Klt. ^ Da žolė tik kai séilė (menka) Jrb. Kas gi te per drapana – kaip séilė Sb. Kas te, kad anas (rūbas) naujas, kad kaip seilė̃ Sdk. Meilė kaip seilė – veikiai pragaišta S.Dauk. Greita meilė kaip seilė PPr343. [Duktelė] prapuolus kai balta seilelė (d.) Tvr. Visos bliuzkos lyg iš seilės – bijok nagus prikišti LzP. Taip jau būna gyvenime: kas vakar spjaudėsi, šiandien seilę ryja J.Avyž. Ar man to[ji] marti, ar séilė – tas pats Lb. Meilė – ne séilė: nenurysi, neišspjausi Trk. 2. NdŽ prk. menk. kas nestiprus, nepatvarus: Eik tu, broliuk, – seilė̃, ne kaliošai Ktk. Kam tokia ir pirkt, kadgi seilė̃ iš viso Sdk. Pašuvai (siūlai) ploni – seilė̃: dedu du Klt. Čia séilė, o ne rūbas! Krp. Skarytė prasta, plona – séilė Mrj. 3. prk. menk. kas silpnas, nesubrendęs: Kas gi iš manę tada buvo prieš dvidešimt metų – seilė̃! Švnč. Kai pirmą kartą tekėjau, tai kas aš čia buvau – séilė! Skr. 4. prk. noras: Kaip kokia jai séilė: kada labai valgo, kada nevalgo Jnš. ^ Užejo kai šuniui séilė Alks. ◊ ant séilės užeĩti (bū́ti, užplū́sti) 1. ateiti minčiai į galvą, toptelėti: Kas užė̃jo ant séilės, ir pliauškia Ėr. Kas užė̃jo ant séilės, tą ir varo Lkč. Viską išrėkė, kas tik ant séilės užė̃jo Dkš. Užẽjo man an seilė̃s pasakyt – i pasakiau, ė anas ažsidegė kai žiburys Prng. Kai užeis an seilės (kai prisiminsiu), pasakysiu LTR(Ds). Gi jam kas ant séilės, tas ir ant liežiuvio Ig. Užplūsta kas ant seilės, tai ir kalba J.Paukš. 2. užsigeisti, įsinorėti: An seilė̃s užẽjo, ir nuspirko Ds. Daba, kaip užeĩna tau ant séilės, teip padarai Lnkv. Paisai, kas jam ant séilės užė̃jo Ig. kaĩp (ką̃) séilė ìšnešė (ùžnešė) kas atėjo į galvą: Ką̃ seilė̃ ùžnešė, tą ir plepa Ad. Ūtarija, kàp séilė ìšneša, net klausyt nemožna Arm. [net] séilė bė́ga (drỹksta, tẽka, var̃va) sakoma, labai ko norint, reikiant, rūpint: Jiem net séilė bėga, kaip rūpi Sug. Séilė bė́ga, kaip valgyt noriu Rz. Séilė drỹko ant turgaus Šiauliuos [, pamačius medų] Grz. Séilė tẽka, kai pamatai duoną Nmč. Noriu valgyt – net seilė̃ tẽka Lkm. Visas jas beskaitant, net séilė, būdavo, ema tekėti [iš susidomėjimo] A.Baran. Seniau silkės labai norėdavau – būdavo, net séilė var̃va Mžš. Nieko viduj nėra, o stalas apdėtas visokiais valgiais, net jai seilė varva LTR(Kp). séilę nuléisti (nurýti) trumpai numigti, nusnūsti: O taip norėtųsi séilę nuléisti, kad, rodos, jau alpsti, leipsti, bet nėr kada, ir gana Sml. Eik séilės nuléisti Grž. Séilę nurijái ir kelk kulti miegais pakratinas Šts. séilei nurýti apie mažą kiekį užkandos, gėrimo: Gal seilei nuryti ką nors turit? rš. Davė degtinės stiklelį tik séilei nurýti Jnš. séilę nuvarýti kiek patenkinti norą, troškimą: Ko te eit, vis tiek nepagauni žuvų – tik séilę nuvarýt Ob. séilę rýti 1. matant ką (ppr. valgomą), labai norėti: Matydamas kitus valgant, vaikas tik séilę rỹja Jnš. Katinas, veizėdamas į žvirblį, vypt vaipos, séilę rỹna, uostus kraipo Žr. 2. gėrėtis, žavėtis: Jonis, į Onikę veizėdamas, séilę rỹna Kv. Visos mergės, aną pamačiusios, seilę ryja Brs. Vyrai in mane žiūrėjo ir rijo seilę LTR(Kt). séilę var̃vinti 1. žiopsoti: Atėjęs seilės nevarvina be darbo J. 2. tykoti, labai norint: Nevar̃vink séilės, nieko neišdrebins jis Jnš. Vyrai kortom lošė, o vaikai apstoję séilę var̃vino Jnš. 3. gėrėtis, žavėtis: Seilę varvina in ją Ds. tik žiūrė́k ir séilę rýk apie labai gražų žmogų: Duktė buvo taip graži, kad tik žiūrėk ir seilę ryk Kp.
seilė junginiai
- seilę varvindamas