vertėti reikšmė

Kas yra vertėti? 1 vertė́ti, -ė́ja (ver̃ta, ver̃ti Š), -ė́jo intr. KŽ 1. impers. apsimokėti, derėti, reikėti (ką daryti): Nevertė́jo man duot, ka tiek mažai tevalgei LKT259(Jnšk). Su juo never̃ta nė burnos aušint – vis tiek nepadarys Msn. Never̃ta ir ant svieto šitaip nieko nežinant gyvent Mlt. Vertė́tum, kad tę bėgtum upė, o ne čia J. Gražios gėlės, ver̃ta pažiūrėt Sdr. Už tokius pinigus verta pirkt Pns. Ji (mergina) atsakinėjo instinktyviai jausdama prie savęs žmogų, su kuriuo vertėtų gyventi J.Sav. Ar neverta gyventi ir kovoti dėl tokio tikslo? B.Sruog. Ta istorija atsitiko seniai, todėl vertėtų jos paklausyti, kol dar tebėra nepamiršta J.Balč. Mums vertė́tų pagalvoti apie ateitį NdŽ. 2. turėti, privalėti: Tokia [mamos dainuota, labai sena] daina tai da vertė́tų, kad ji da gyventų Kp. | impers.: Ver̃ta būt daug mėsos iš šito meitėlio Rmš. O tai, tai čia tu, svainuti, tu geras paukštis, tave verta sudraskyt BsPIV39. Argi vertė̃s tę eit? Lp. Vertė́tų užtekt šešių metrų malkų PnmA. Tik jau never̃ta pirkčioj bulvėm sušalt Dkš. Sako, kad ver̃ta pasveikt, ale greit nepasveiks, per penkis metus kad pasveiks Iš. Jau vertė́[jo] pareit Iš. Nueikit, vertė́tų da būt namie (turėtum rasti namie) Graž. Vertėtų kitaip eit reikalai LTR(Snt). 3. NdŽ, KŽ darytis vertesniam; įgyti didesnę vertę. \ vertėti; nuvertėti; pravertėti
2 vértėti, -ėja (-i RŽ), -ėjo intr. K.Būg(Kv), J.Jabl, Š, Rtr, BŽ42, DŽ, NdŽ, vertė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. visaip virsti, griūti: Kopūstai par didelumą galvų vertė́[ja] iš šaknų J. Virsta, vértė[ja] kalnai, kad žemė dreba Trš. Čia kadaise vertėta klaikių ugniakalnių Vr. ║ Jn(Kv), P.Skar būti išverstam ar išvirtusiam (keliose vietose). 2. lankstytis, klaipytis: Kirvio ašmenys vérti, kaulus bekapojant DŽ1. \ vertėti; atsivertėti; išvertėti; nuvertėti; pavertėti; suvertėti