Kas yra sviesti? 1 svíesti, svíedžia (svíema LKKXIV222(Grv, Lz), svíedė (svíedo), sviẽsti 1. tr. S.Dauk, I, G114, M, Š, BŽ489, Lž, Klk, Nmč, Aps smarkiai atsivėdėjus mesti: Kaip svíedė, tai akmuo, leistas iš mėtyklės, brungzdamas lėkė J. Akmenėlį svíedžiau, sviegiau J.Jabl. Svíeskim po akmenioką, katras toliau Sdk. Ka svíedė tą akmenį – tiesiau į kramę Sd. Svíesk mėsą sudžiūvusią į peludę J. Svíedė piningus į akis ir išejo par duris Vkš. Pakela koją i svíeda kanteplę Žr. Pačios kojos sviedžia guminį apavą, nebe pats kratai, o kojos Ob. Kur svíedė [chemikalus], plėstrai išdegė Klt. Baigiant pjaut rugius, katro nors pjovėja sviedžia visus pjautuvus tolyn; katros pjautuvas toliausia nulėks, ta pirmiausia ištekės (priet.) Klt. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, tai svieda į pakurtą pečių M.Valanč. Svíedamas kažkoks daiktas buvęs LKT62(Pp). Sviedžiamóji ietis NdŽ. Ponas liepė slūgom: „Sugaute gaidį ir sviedtè gaidžiuosen: tegu jį ažkapoja“ (ps.) Ml. Sviedmè, sviedmè brolelį da gilion marelėn (d.) Ad. Nesviesiu vaikelio [v]andenin, pati neisiu su tavim LTR(Grv). Sviesčiau vainikelį drumstan [v]andenelin Tvr. ^ Sviesk pirmagalin, rasi ažvačion LTR(Grv). sviestinaĩ adv.: Sviestinaĩ svíedė [žąsiuką] i pritrenkė Užv. | Kai tik gerklėn šieno, atgalio i svíedžia [serganti karvė] Klt. ║ tr., intr. atsivėdėjus mesti, taikant į ką nors: Užsiuto, svíedo iš duonos kepalo Krš. Mano brolelis svíedė su sniegu Sg. Paėmiau akmenį, tai kap svíesiu akmeniu, ir akmuo prie lapei nulėkė Aps. Žmogus neturėjo kuom pabaidyt, tai sviedė vilką kašele LTR(Slk). Kur jau tik sviẽs, ir pataikis Str. ^ Paukščių negaudo pagaliu sviesdamas LTR(Žg). Aš jam su duona metu, ans mun su akmeniu sviedė – ar ne bjaurybė?! VP6. Aš jį svíedžiau obuoliu, ė anas mane akmeniu Dglš. Kuo svíesi, tuo kliūsi (ką duosi už darbą, tuo atsilyginsi) Vkš. Kuom Dievas sviedžia, tuom i patenka Klt. Žinau aš anos teisybę: pati trieda, ant kito svíeda Trk. ║ refl. NdŽ apsimėtyti. 2. tr. mėtyti, svaidyti: Vakar jų vaikai visą vakarą čia sviedinį sviedė J.Jabl. 3. tr. skleisti, mesti (šviesą): Į tamsią naktį sviedžia bokštas šviesą! Vd. Lempos sviedė šviesos pluoštus rš. | Žaibus mesti, sviesti I. 4. intr. R, MŽ, N, [K], Pj smogti, trenkti kuo kam: Sviedžiu ing veidą SD13. Kad aš tau svíesiu ausin, tai tu net persiversi! Lp. Kad svíedė pagaliu per galvą! Vlk. Netvėręs pykčiu, svíedė lazda per nugarą Lš. 5. tr. blokšti, trenkti: Šok ant jo, sviesk jį SD195. Sviesk tu ją, daužk tu ją, ką ana kap kalė loja Rod. Sviesk į žemę, kad subyrėtų Lp. Attęsė po durim jamp ir svíed[ė] Lz. Sviesk žemėn J.Jabl. Ją dukart pakėlė ir pie žemę svíedė Lz. Paskiaus sviedė į žemę [Grycių] it molio šmotą ir užmušė BsPII16(Tl). ║ smarkiai stumti: Paėmė, sako, už kupros, ka svíedė į lauką! Tl. Ka svíedė nu skadų, ranką išsuko mun Trš. | impers. prk.: Net svíedžia visą (labai norisi, rūpi), kad tik greičiau namo Klt. ║ impers. versti, griauti: Pasdarė bloga, i svíedė (ištiko priepuolis) Klt. ║ refl. virsti, griūti: Svíemasi LD351(Lz). 6. tr. staigiai pasukti, nugręžti: Ka pamato, ka veizu, svíeda tą kramę į kitą pusę Trk. Iš gėdos nežinojau, kur akis sviesti rš. 7. tr., intr. prk. griežtai pareikšti, pasakyti: Jam poetas sviedžia žmogžudžio, tirono, kraugerio, melagio ir bailio vardus rš. Pagailo kaizerio! – garsiai sviedė jam kažkas iš vietos rš. Sviesdamas piktą žodį mylimajai, tu ją nugręži nuo savęs J.Dov. Nu, tai tada svíedžia: – Mes ne prie altoriui čia sėdim, mes prie valgiui sėdim! LKT338(Dglš). 8. tr. nebevartoti, išmesti: Sakau, jau svíest reikės marškiniai Tvr. Aš jos (kepurės) neardysiu – svíesiu Dsn. 9. tr. nebetęsti, nutraukti, mesti: Darbo gi nesviesì Lz. Koperatyve nenorėjo būt, tai svíedė (išstojo) Tvr. Svíedė aštuonius skyrius i dabar namie be darbo sėdi Ad. Svíed[ė] veselią ir nuskrido (nuėjo) anas pas ežerą Lz. ║ intr. LTR(Grv), Sdk liautis, nustoti ką darius: Reiktų svíest rūkyt, ale kur tu senas svíesi Prng. Višta didžiuosius žąsyčius svíed[ė] vadžiot, liš su vištelaičiais ana skraido Lz. Svíedžiau mečiau kuodelelį verptie, ejau bėgau broliuko patiktie (d.) Švnč. 10. tr. palikti, atsiskirti, pamesti: Tokis tu vyras, kad tave žmona svíedė Lz. Mesu, svíesu po kelmų tokį vyrą – gẽra! Rdn. Svíeda senas pačias į šalį ir jaunesnių ieškos Krš. Sviẽd (sviesk) [viską] ir važiuoj GrvT90. Anas eina in Janiną, ale greičiau, ką ją sviẽs Dsn. Jau svíedė viščiukus višta (nebevedžioja) Pst. Svíeskie ją (karvę) an ganiavos! Grv. Savo žemę svíedė, ėmė tik desentiną Grv. Padabos ir sviẽs [žemę] (išdirbs ir vėl užleis) Nmč. ║ prk. atsisakyti, nebevartoti: Jauni visi svíedė lietuvišką liežiuvį Lz. 11. tr. varyti, iškeldinti: Svíedė iš buto Vdš. 12. refl. NdŽ mestis, pulti: Pradėjo kariuomenėn imt – jauni svíedės an gelžkelio Švnč. Anas sviedė̃s Dievop Lz. Te svíedžias, te svíedžias – nežino, kur dėtis (iš skausmo) Švnč. 13. intr. pradėti, imti (veiksmo pradžiai žymėti): Kap svíedė kojas sukt, tai be lazdos per pirkią neperėjau Dg. 14. tr. impers. gelti, sukti, gręžti: Sėdžiu, koją net svíedžia Švnč. ◊ nuo bažnýčios svíesti (ką) skelbti (kieno) užsakus: Po ažurašam pirmąkart mane svíedė nuo bažnýčios Ml. žvil̃gsnį svíesti staigiai pasižiūrėti: Dėdienė sviedusi į žandarų viršininką išdidų žvilgsnį rš. Jis sviedė meilų žvilgsnį rš. \ sviesti; antsviesti; apsviesti; atsviesti; įsviesti; išsviesti; nusviesti; pasviesti; persviesti; piesviesti; prasviesti; prisviesti; razsviesti; susviesti; užsviesti
2 svíesti, svíedžia, svíedė tr. 1. K.Būg(Šl), NdŽ tepti: Kam svíedi (= tepi) ratus? J.Jabl. Reik svíest ratinį, jau girgždėt pradėjo Stč. ^ Ta-ta-ta! Trati kaip dviračiai nesviesti J.Avyž. 2. prk. duoti kyšį: ^ Žinai, su ponais: jei sviesi, tai važiuosi Kair. \ sviesti; nusviesti; pasviesti
sviesti junginiai
- (ap)šviesti, šviesėti