Kas yra pavelyti? ×pavẽlyti tr., intr. K, KŽ; Q71,88,549, R, MŽ 1. H172, Sut, M leisti, duoti leidimą: Pavẽlyk jam sėsti J. Pirmą kartą jis pavẽlijo sau tokią prabangą NdŽ. Cukraus pavẽlyta pirkt su popieriais (talonais), valdyba duoda Sug. Jeigu tėvai nepavẽlijo, tai nėjo [į šokius] Všt. Kas tau čia pavelijo sėdėt? BsMtII33(Srd). O jeigu nori, tai pavelija, o jei nenori – neprinevalija JD613. Paveliju, valią duomi R125, MŽ165. O buvo ten guotas didis kiaulių, ganomų ant kalno, ir prašė jį, idant jiems (velniams) pavelytų ineit josna BtLuk8,32. Meldėsi ji, idant jai pavelyta būtų … išeiti ant maldos Ponop BBJdt12,6. Bet turim kožnam miestui ir žemei pavelyti tame sprovavotiesi Vln45. Vėl namo galėtų pareiti, kaip jiemus tatai zokanas pavelija BB1Mak3,56. | refl. tr. NdŽ, KŽ. 2. R175, MŽ231, K įsakyti, liepti: Kas man pavelyta N. Pavelytas urėdas N. Urėdą pavelyti B79. 3. refl. KŽ prašytis, kreiptis į ką, norint gauti leidimą, atsiklausti: Aš tėvelio pasiklausiau, močiutės pasivẽlijau JV436. 4. refl. impers. būti galima: Pasivẽlija tau dirbti, t. y. duodas ant valios J. \ velyti; įvelyti; išsivelyti; nuvelyti; pavelyti; pervelyti; pravelyti; privelyti; suvelyti; užvelyti