velėti reikšmė

Kas yra velėti? velė́ti, -ė́ja (vẽli), -ė́jo K.Būg, Š, Rtr, DŽ, KŽ; Lex103, Q607, Sut, S.Dauk, I, M, L 1. tr., intr. SD249, LzŽ, DŽ2, Aps skalbti, plauti drabužius (ppr. daužant kultuve): Storas drapanas su kultuve velė́davo, ne kuom, šarmu mazgodavo Sdb. Velė́t žiemą išeini, tai net pyška kultuvė Slm. Velė́ji kultuvėm, rankos užsitrenkia, ir nešalta Šmn. Drapanų upėn velė́t nusinešiau Vp. Žiemą velė́davom, kovo mėnesį, tada gi pats darbas Alz. Sakydavo, audeklus laumės vakarais velė́ja, kulia Pv. Ogi seniau išeini, būdavo, kad tyku, tik girdi pu pu pu, teip gražiai velė́ja Kp. Nusinešam šilto vandenio an duobę ir velė́jam Kpr. An lentos sudedam, tada kultuvėm velė́jam Grv. Rodžia, kap skaras velė́t: paima kultuvę ir muša kokį autą Dv. Jau ką velė́ja, kultuve luopsi teip retai luop luop Slk. Žiemą, būdavo, in balos, ežere rūbus velė́ji, plauni Dglš. Laumės veli savo audimus po nusileidimui saulės BsPIII317. Nedaug težlugsi dviem katilėliais, nedaug velėsi dviem kultuvėlėm NS848. Laumės arba čeraunykės naktimis velėja Kos196. Atšalau kojeles ant to ledo stovėdama, baltai skaras velėdama LTR(Mrc). O kas tatai balta, balta nevelėta? Gulbytėlė balta nevelėta NS104. Velė[ja] seselė brolio mandūrelį savo graudžioms ašarelėms LLDIII580(Kltn). ^ Balta balta – niekad nevelėta (žąsis, gulbė) LTR(Rt). Savas – baltas ir nevelėtas, kito – juodas ir nedėvėtas LTR(Trgn). ║ SD1122, SD183 vandeniu (su muilu ar skalbikliais) švarinti (drabužį): Žlugtį skalba su kultuve, velė́[ja] su rankoms Pln. Dvi nedėlias praturiu i velė́ju paklotes Klt. Mašina velė́ta – rynės kap stovė[jo] i stovi Švnč. Ar turi velėjamo muilo? J.Jabl. Velė́t valdžiai neduotau – suplėšo DrskŽ. Nevelė́ja, tai inblakėjęs ir stovi [drabužis] Pv. Visi juoduliai paliks marškiniuose be muilo velė́jant, t. y. rankose trinant J. Pamislyk tik – Kalėdų rytą rūbus velė́ja – ar tau laiko nebus? Slk. Seniau velė́jo rūbus pelenais Pb. Tokia buvo graži [skarelė], velė́[ja]u velė́[ja]u i suvelė́[ja]u Klt. | Užlijo, nekulsi [kombainu], velė́[ja] (maigo) varpas tiktai Rdn. | refl. tr., intr. Š, NdŽ: Parkeiti patalynes viską, nu tada jau velė́jys Jdr. Nesvelė́k, sesutėle, baltai marškinėlių, išvelės tau bernužėlis an tavo petelių JI401. Pats velė́jos, pats virėsi Drsk. Marškiniai drobiniai velė́jas gerai Dgč. 2. tr. švarinti vandeniu, plauti, mazgoti (rankas, kojas, indus, grindis ir pan.): Darbo nebaigei, o jau rankas velė́ji Ign. Aš ne vakare kojas velė́ju, ale ryto Dkšt. I buteliukus anas velė́jo, i palas vaiko Klt. Tai dar̃ tu visas reikia velė́t Krok. Vaikas nevedęs, tąsosi – sunku man jo velė́t, šert Drsk. Inglėmus puodynė, kiek čėso nevelėta Vdšk. Anas an atšlaĩmo burną velė́ja Trgn. Vieną kartą stalą velė́jau JnšM. Tik tik neišburbinau lango velė́dama, mažai stiklas ažsikabinęs Slk. Velė́jam sienas pirkios, būdavo, in šventės asiais, tai tik kvepia pirkia! Klt. Pasilsy – tu velė́[ja]i padlagą, aš dyka sėdė[ja]u Švnč. Ejo panos į Dunojų rankelių velėti LMD(KlvrŽ). Kai katė velėja savo snukį, bus svečias LTR(Slk). | Mergos susibris į prūdą, vaikiai tą avį atneš, priduos, anos ten i velė́s, išplaus End. ^ Neturi darbo, kaip apšikęs koją velė́t Švd. | refl.: Da bobutė velė́jasi (maudosi) Ut. Par jį pirtis tik kiaulėm velė́tis Pb. 3. intr. prk. smarkiai lyti, merkti: O gerai lietus velė́jo! Krs. 4. tr., intr. BŽ42 smarkiai mušti, pliekti: Ot neklaužada, kad aš jį velė́siu, tai žinos! Slm. Nusisegęs diržą ir velė́ja vaikuo skūrą GrvT79. Negrūdo mūsų, nevelė́j[o] Lz. Ir čia buvęs, ir ten buvęs ir visur pakliuvęs, todėl ir šonai velėti ir galva skylėta KrvP(Antr). Apsuko botagą ir botkočiu velėjo šuoliu besinešantį arklį rš. Nors kultas ir velėtas, vienok savo biesą pučia PPr100. | refl. NdŽ: Vienas antrą nori apsaugoti, o patys velėjasi kumščiais rš. Anas nori su maimi (manimi) velė́tis LzŽ. ║ tr. daužyti, tvoti: Piesčiais velė́ja (kulia) linų galvaites Lz. Tata, padarai kūlį, ba rytoju eisim malkų velė́t, skelt LzŽ. 5. tr. prk. daug, godžiai valgyti: Velė́ja visą žuvį, o pažandžių neima Klt. Mužiko darbas – duona velė́t Tvr. Atsigulė pasieny, už motutės pečių, ir ėmė gardžiai velėti sližiką V.Krėv. 6. tr. J, Ndž, Vdk prk. keikti, plūsti: Ka velė́s, ka varys ant visos sodos ir apsiklausyti negalės – toki pliotkininkė buvo Lnk. Kad pradėjo ans velė́ti tą Valtį: krupis, žaltys, velnias! Pln. Jau muni velė́[ja] bobos, kad teip žiaugčioju Šts. | refl. NdŽ. 7. tr. KŽ voluoti, velenuoti: Reikia pūdymus velėti pakartojus ir išakėjus Db. Velėjama ir tada yra, kad vasarojų pasėjus lytus žemę suplaka A1884,79. 8. tr. KŽ kočioti (drabužius). 9. tr. N velti (milą). 10. tr. K, NdŽ įveikti, susidoroti. ◊ káilį velė́ti NdŽ; L mušti. kùltas (nekùltas) nevelė́tas Brž, Jnš nevykėlis, nevala, ištižėlis: Kožnas kùltas nevelė́tas ieško, kad būtų graži Bsg. Tas Naktiniokas nei šioks, nei toks, nekùltas nevelė́tas Slm. liežùviais velė́ti apkalbėti: Bet tos opinijos yra, jos ir toliau plauks, bus liežuviais velėjamos ir kava su alum skalaujamos B.Sruog. \ velėti; apvelėti; atvelėti; įvelėti; išvelėti; paišvelėti; nuvelėti; pavelėti; parsivelėti; pervelėti; pravelėti; privelėti; razvelėti; suvelėti; užvelėti